Stiklas yra amorfinė (ne kristalinė) medžiaga. Tai skaidri medžiaga, pasižyminti gana geromis optinėmis savybėmis ir dažniausiai yra laidi visai matomo spektro šviesai ir daliai UV ir IR spindulių spektro (priklausomai nuo stiklo tipo jis gali būti nelaidus UV spinduliams ir pan.) Šiais laikais stiklas naudojamas daugelyje sričių, pradedant langų stiklais ir baigiant stikliniais buteliais ar meno dirbiniais. Taip pat reiktų nepamiršti ir akinių, kurie gaminami naudojant stiklą arba jo atmainas (silikatinis stiklas, borosilikatinis stiklas, akrilo stiklas, aliuminio oksido nitritas ir t t.)
Paprastas buitinis stiklas dažniausiai būna sudarytas iš silicio dioksido (kvarco kristalai ar kvarcinis smėlis). Silicio dioksido virimo temperatūra yra labai aukšta ir siekia apie 2300°C , tokios aukštos temperatūros apsunkina stiklo gamybą, todėl cheminiais ingredientais kaip natrio karbonatas (soda) ši temperatūra yra sumažinama iki 1000°C, be to, pridėjus į mišinį sodos, tenka jį papildyti kalcio oksidu, kuris padaro mišinį netirpų vandenyje. Išlydyta stiklo masė gaminant plokščius stiklus yra perleidžiama per tam tikra kiekį volelių, kurie suformuoja iš tąsios masės lakštus, jie gan greit atvėsinami, todėl gamybos pabaigoje yra gaunami optiškai taisyklingi, skaidrūs stiklo lakštai.
Stiklas savo daugeliu savybių yra įdomus, bet viena iš šių savybių yra jo nuolatinis „tekėjimas”, stiklas nėra visiškai tvirta medžiaga, todėl palaipsniui veikiamas traukos jėgos, jis „teka” žemyn traukos jėgos kryptimi, dėl to itin senų pastatų langų stiklai viršuje būna kiek plonesni nei apačioje, šis procesas yra labai lėtas ir plika akimi nepastebimas, jis vyksta daugelį metų. Mokslininkai iki šiol nesutaria, ar stiklas yra skystis, ar kristalinė medžiaga.
